Visos trys eilės jau aptartos, ir visos lotyniškos raidės po ranka. Lieka devynios lietuviškos raidės. Lietuviškame išdėstyme jos turi savo klavišus skaitmenų eilėje, ten, kur angliškoje klaviatūroje stovi skaitmenys ir lygybės ženklas, ir rašomos be jokio papildomo klavišo.
Kiekvieną spaudžia tas pirštas, kurio stulpelyje ji yra, dviem eilėmis aukščiau už jo pagrindinį klavišą:
a → ą s → č d → ę f → ė ir į
j → š ir ų k → ū ; → ž
Smiliai ir čia ima po du klavišus. Dešiniojo bevardžio klavišas šioje eilėje rašo 9, ne raidę, o mažojo piršto Ž yra pačiame krašte, už nulio ir brūkšnelio.
Skaitmenų eilė toli, ir pirštas turi pakilti per dvi eiles, todėl iš pradžių čia lengviausia suklysti. Po kiekvienos raidės pirštas grįžta ant pagrindinio klavišo, kaip ir kitose eilėse.
Žodžio viduje raidės nustoja būti atskirais judesiais ir tampa viena seka. Ranka išmoksta dažnas sekas ir pradeda jas atlikti vienu mostu. Būtent tai, o ne vieno paspaudimo greitis, daro rašymą greitą.
Jei kuri nors raidė dar netvirta, grįžk prie jos eilės. Žodžių treniravimas su netvirta raide įtvirtina netvirtumą, o ne žodį.
Pratime yra kasdieniai žodžiai, ir kiekviena iš devynių lietuviškų raidžių juose pasitaiko bent kartą. Dar nesivaikyk greičio: rašyk tolygiai ir leisk rankai išmokti sekas.