Dauguma raidžių porų pasiskirsto tarp dviejų pirštų, dažnai tarp dviejų rankų, todėl jos išeina beveik kartu: antrasis pirštas jau pakeliui, kol pirmasis dar spaudžia. Tačiau kai kurios poros tenka vienam ir tam pačiam pirštui, ir tada judesiai persidengti negali. Pirštas turi atleisti pirmąjį klavišą, nukeliauti iki antrojo ir tik tada spausti.
i ir k r ir t n ir u
Tai kiekvieno rašančiojo lėčiausios vietos ir paprastai būtent tos, kur užstringa visa eilutė. Tai lengva pamatuoti: „grįžti“ ir „jungti“ išeina pastebimai lėčiau nei tokio pat ilgio žodžiai, kurių raidės kaitaliojasi tarp rankų. Juose net trys raidės iš eilės tenka tam pačiam smiliui: g, r ir į kairiajam, j, u ir n dešiniajam.
Padeda vienas dalykas: judink pirštą, ne ranką. Kai ranka seka kartu, kitiems pirštams paskui tenka iš naujo ieškoti savo vietų, ir viena lėta vieta virsta trimis.
Nuo tam tikro momento šios poros greitesnės nebetaps, ir to reikia tikėtis. Tikslas yra, kad ties jomis nebestrigtum, o ne kad jos prilygtų kitoms.
Pratime poros pateikiamos atskirai, ne žodžiuose. Tikrame tekste jas sutiksi žodžių viduje: „tikrai“, „kartu“, „nuo“, „tėvas“.